Mes tęsiame pašnekesius su medžiotojais, taksų augintojais ir tikrais veislės entuziastais. Šį kartą pristatome jums Vytautą Lėcką, auginantį net du medžiojančius ir bandymuose bei varžybose dalyvaujančius taksus.
TAD: Trumpai apie save. Kada prasidėjo pažintis su taksais?
V. Lėckas: Laba diena, esu medžiotojas nuo 2001 metų, manau, kad medžiotojas neturintis medžioklinio šuns nėra tikras medžiotojas. Šuo ir medžioklė yra du neatskiriami dalykai. Šuo yra medžiotojo padėjėjas, dešinioji ranka 
😀. Jis reikalingas ir pavyti žvėrį, išvaryti jį iš urvo, surasti sužeistą žvėrį ir turi dar daug kitų privalumų – kad ir palaikyti kompaniją. Medžioklinio šuns dairiausi ilgai, kol apsisprendžiau apsistoti ties taksų veisle. Man šios veislės šunys yra universalūs. Jie nėra dideli, patogu vežtis automobilyje. Tai gana užsispyrę šunys, reikalaujantys ir užsispyrusio šeimininko. Nors daugelis juokauja, kad taksą medžioklėje reikia neštis kuprinėje, galiu tam paprieštarauti, nes šie šunys visiškai nesunkiai pakelia medžioklės tempą. Žinoma, jeigu sniego bus tiek, kad pačiam medžiotojui sunku eiti, tai ir taksui bus sunku. Tačiau šie šunys nėra greiti, o tai aš vertinu kaip privalumą, nes jie, persekiodami žvėrį, per daug jo negąsdina ir neišvaiko. Taksai labai puikiai seka kraujo pėdsaku. Jie tinkami medžioklėje varant, bebrų medžioklėje, kiškių medžioklėje laukuose ir netgi yra tekę matyti taksų, aplojančių kiaunes medyje. Medžiotojai, kurie anksčiau yra turėję taksus ir toliau vertina ir renkasi tik taksų veislės šunį. Nors taksų mylėtojų tarp medžiotojų nėra tiek daug kaip laikų mylėtojų, tačiau manau, kad šie šunys visada išliks medžiotojų tarpe.
TAD: Kokios taksų savybės išnaudojamos medžioklėje? Koks taksų populiarumas tarp medžiotojų?
Ar būtina saugoti ir ugdyti taksų medžioklines savybes? Kaip to turėtų būti siekiama?
V. Lėckas: Kiek teko susidurti medžioklėse, varžybose, parodose, lauko bandymuose, manau, kad pagrindinės medžioklinės taksų savybės yra užprogramuotos genuose ir jas reikia tik pažadinti. Kaip ir su bet kuriuo šunimi norint, kad jis medžiotų, reikia eiti į mišką, su juo medžioti ir praktiškai šunį reikia tik pakoreguoti. Jeigu šuo bus laikomas namuose ant sofos nuo mažens ir po kelių metų jį nusivedus į medžioklę mes tikėsimės, kad tai bus puikus medžiotojas – to tikrai nebus. Aš manau, kad šuniuką pratinti, mokinti reikia nuo pat mažumės, t.y. nuo 2 mėnesių. Ką mažas šuniukas išmoksta, to jis niekada nepamirš ir tai reikalauja visai nedaug pastangų. Jau 3 mėnesių šuniukas gali atnešti daiktus, išmokti kelias komandas. Medžioklines savybes papildomai galima ugdyti ir dirbtinėmis sąlygomis, darant pėdsakus, naudojant dirbtinius urvus, tačiau pats didžiausias ugdymas, tai yra medžioklė natūraliomis sąlygomis.
TAD: Ar įmanoma suderinti parodų lankymą, titulų siekimą ir medžioklinę veiklą?
V. Lėckas: Kadangi parodos ir kita parodinė veikla vyksta savaitgaliais, tai suteikia galimybę dalyvauti šiuose renginiuose, išskyrus žiemos sezoną, kada vyksta varyminės medžioklės. Tačiau kiek pastebėjau, medžiojantys taksai nėra tokie jau nekalti 😀 kaip tie, kurie dalyvauja tik parodose. Šiek tiek sudėtinga šuniui vienoje vietoje būti medžiotoju,o kitoje jau būti draugu visiems aplinkiniams. Aš suprantu, kad ir medžiojantys šunys turi atitikti standartus.
TAD: Ar taksui būtina dresūra?
V. Lėckas: Taip, taksui yra būtina dresūra, tačiau ne dėl to, kad jis kažką blogo nepadarytų, o pačiam šeimininkui yra malonu, kai šuo supranta, ko iš jo reikalaujama. Kaip bebūtų mes esame šeimininkai. Galiu pasakyti ir tai, kad taksai praktiškai skaito žmonių mintis: tik pagalvojai, kad eisi į kurią pusę ir žiūrėk – tavo draugas tavęs jau laukia aplenkęs. Taip pat ir su bendravimu, šie šunys jaučia apie žmogaus ketinimus. Kaip sakoma, gerų žmonių šunys nekanda.
TAD: Ką, jūsų nuomone, būtina žinoti prieš įsigyjant taksą?
V. Lėckas: Visų pirma, šeimininkas turi būti labai užsispyręs, nes jei taksas pajus, kad šeimininkas silpnesnis, juo manipuliuos. O antra tai žinoti, kad reikės susitaikyti su tuo, kad tai dar vienas tikras šeimos narys, kuris visada ir visur norės būti kartu su šeimininku.
Taip pat reikia apsispręsti, jeigu norite begalinio draugo ir šiek tiek švelnesnio charakterio reikėtų rinktis kalytę, o jeigu norite arogantiško ir su aplinkiniais svetimais mažai bendraujančio ir saugančio namus draugo, tada rinktis šuniuką.
TAD: Kodėl žmonės, auginantys taksus sako, kad už taksą geriau tik du taksai? 
🙂
V. Lėckas: Nes taksų niekada nebus per daug. Tik turėdamas kelis tos pačios veislės šunis supranti, kokie jie yra panašūs ir tuo pačiu kokie skirtingi. Tuomet pradedi analizuoti, kas tai lemia: ar tai kilmė, ar įsigyto šuniuko amžius, ar amžius kada pradėjome mokinti šuniuką. Įsigyjant sekantį šuniuką norima ištaisyti savo ankstesnes klaidas ir turėti vis tobulesnį draugą. Tačiau nepamirškime, kad tai kartu ir pavydūs šunys, bent jau pas mane.
