Mes tęsiame ciklą pasakojimų, kuriais maloniai sutiko pasidalinti su mumis medžiotojai, auginantys taksus, medžiojantys su jais ir tapę šios veislės entuziastais. Šiandien dalinamės su jumis Pavelo Stančiko pastebėjimais. Paskaitykite, kuo gi sužavėjo šį medžiotoją taksai.
„Medžioti su šunimis pradėjau 2006 metais, kai tapau medžiotoju. Pirmi mano šunys buvo vokiečių jagdterjerai. Nuo pat pradžių mane traukė medžioklė su urviniais šunimis, medžioklė urvuose. Medžiodami su jagdterjerais dažnai turėjome reikalų su veterinarais. Jagdterjerų veislės šunys nejaučia baimės žvėriui ir dažniausiai dėl savo jaunatviškumo arba didelio azarto patiria rimtas traumas, kurias tenka ilgai gydyti. Tad pradėjau domėtis ramesnio būdo šunimis ir galu gale suradau sau meilų, gražų šuniuką – šiurkščiaplaukę standartinę taksę vardu Jullieta. Šeimoje ją visi vadina Nora. Tai pirma mano taksiukė, kuri yra judri kaip jagdterjeras ir balsinga kaip skalikas. Imdavau ją su savimi į bokštelį, į palaukiminę medžioklę. Jau būdama septynių mėnesių ji surasdavo po nevisiškai taiklaus šūvio sužeistus šernus. Kai prasidėdavo medžioklės sezonas urvuose, tai buvo šuo, kuris dirbdavo galvodamas. Medžiodama po žeme nelygioje kovoje su žvėrimi, ji nepuldavo į nasrus žvėriui, o laukdavo, kol jis atsisuks į ją nugara ir tik tada bandydavo jį pagriebti už uodegos. Tokiu būdu už geros valandos žvėris būdavo nuvarytas į aklavietę. Per sezoną su ja sumedžiojau apie 8 barsukus, kelias lapes ir kelis mangutus. Ir nei karto neteko jos vežti pas veterinarą viso sezono metu.
Mano manymu, taksas yra universalus šuo, kaip ir jagdterjeras: jis gerai seka sužeistus žvėris, turi stiprų balsą, puikiai dirba urvuose bei mėgsta vandenį. Žinoma, visa tai pasiekiama su šeimininko pagalba. Taksų privilegija yra jo gabaritai: jis nėra didelis ir, pagal statistiką, taksai mažiau nukenčia per medžiokles negu kiti medžiokliniai šunys. Dėl to jiems geriau sekasi išvyti iš urvo žvėrį. Be to, taksas labai išsiskiria savo rišlumu. Kai jis suranda žvėrį ar jo pėdsaką, pamiršta apie viską ir pradeda intensyviai jo ieškoti. Turėdamas tokią puikią uoslę, jis susidoroja su sunkiausiais pėdsakų labirintais. Iš šono atrodo tarsi siurblys, siurbiantis žemę. Medžioklės metu taksas labai daug ir azartiškai loja, tuo padėdamas medžiotojui išgirsti jo buvimo vietą ir palengvindamas medžioklę. Net pagal lojimo tembrą galima atpažinti, kokį žvėrį šuo seka.
Dabar daugeliui žmonių taksas yra tiesiog naminis augintinis, kuris mato tik sofą ir parodas, o tai įtakoja uoslę, jautrumą, medžioklinį azartą. Išmanantis medžiotojas iš tokios vados šuniukų jau nebeims. Tad taksų augintojams norėčiau patarti daugiau dėmesio skirti jų tikrajai paskirčiai. Tai tikrai netrukdys lankyti parodas ir laimėti didžiausius titulus. Prieš įsigyjant taksą stenkitės atsižvelgti ne tik į tėvų grožį, bet ir į darbines savybes, kurios, mano nuomone, turi būti privalomos šiai veislei. Urviniai šunys – tinkamiausias ginklas kovojant su plėšriųjų gyvūnų populiacija ir jų pernešamomis ligomis. Daugelis neįsivaizduoja, kokią žalą gamtai ar net žmogui gali padaryti pasiutusi lapė arba niežuotas mangutas, ir bando sutrukdyti tikriems medžiotojams, kurie aukoja savo šunis šių žvėrių medžioklei.“
